Linksmiausias, nors gal labiau pakiliausias, momentas – dalyvavimas tarpatstovybiniame krepšinyje. Nenuostabu, kad informatikai šitoj sporto šakoj šiek tiek strugl’ina, nieko naujo nebuvo ir turnyre – vienas po kito triuškinantys pralaimėjimai. Bet tada atėjo paskutinės, nieko nelemiančios rungtynės, prieš turnyro favoritus. Tuomet įvyko kažkoks stebuklas, pusiau juokais pasakiau, kad jeigu šitas laimėsim – visai komandai statau alaus. Sunkiai nusakoma situacija, bet komanda tiesiog blizgėjo aikštelėje išgirdus žodį „alus” – visi pataikė, visiem sekėsi žaidimas kaip iš natų. Visas rungtynes laiminėjom ir jau buvau įsitikinęs, kad teks papurtyti savo kišenę alui, bet priešininkai paskutinę sekundę ištraukė pratęsimą ir jame laimėjo, o vėliau, laimėjo ir visą turnyrą. Tai mūsų nenuliūdino, didžiavomės savim, kad būdami nevykėliai krepšinyje sugebėjom, kažkam pagadinti nervus 🙂
Sunkiausia buvo atrasti motyvacijos ir būdų kaip iki rugsėjo 1 d. atgaivinti atstovybės patalpas naujam gyvenimui ir nepasidaryti gėdos prieš naujus fuxus. Priešistorė: 2012 metų gruodis: atstovybėje vyksta ramus kalėdinis pasisedėjimas su karštu vynu, sukasi diskobolas, groja rami muzika, visi chill’ina ir staiga Algimantas, a.k.a Lazius, sugalvojo: vietoj to, kad vaikščioti aplinkui norint pasiimti daiktą iš sandėliuko, reikia padaryti skylę į sandėlį iš atstovybės pusės. Kaip visada, geros idėjos nelieka užmirštos – atsirado drėlė, plaktukas, vyko skylės gaminimo darbai, visi draugiškai prie to prisidėjo, dar ir brendžio atsirado. Skylė, žinoma, gavos tik, kad naudos iš jos jokios nebuvo, nes matavimai nebuvo atlikti. Skylę paslėpėm užkabindami rėmelį, kad, neduok Dieve, pirmininkas nepamatytų, jis, aišku, pamatė vaizdo medžiagą ir piktumą žmonėm dalino pagal išgręžtų skylių skaičių (paskaičiavo, kad aš išgręžiau 7), galų gale, tai išėjo į naudą, nes žmonės išsiliejo ir suartėjo. Po beveik pusantų metų skylės badymo į akis, projektas buvo atgaivintas ir todėl buvo nuspręsta visiškai griauti sieną, pasidaryti didesnę erdvę aktyviai studentų veiklai ir tuo pačiu pasidaryti generalinį remontą. Prasidėjo viskas gana lengvai – pasisvaidyti dideliu plaktuku ar šiaip niokoti patalpas savanorių ieškoti nereikėjo, užtruko tik kelias valandas. Bet tada prasidėjo tris vasaros mėnesius vykusi stagnacija – tinkavimo darbai vyko vėžlio greičiu, žmonės išsisukinėjo nuo darbų sakydami „nemoku”, „negaliu”, „filosofijos teorija” ir panašiai. Bandžiau statyt alaus, padėdavo trumpam, kol jo buvo – alaus išgerti ne problema dulkėse 😀 Bandyta „eiti per sažinę” ir panašiai – niekas neveikė – kol galų gale taktika buvo pakeista į gražius ir nepiktus laiškus su detaliu remonto planu ir deadline’ais. Atsimenu, kad likus 30 minučių iki „Senukų” uždarymo, važiuodavome nusipirkti medžiagų, kad galėtumėme per dieną padaryti kuo daugiau, ir likus kelioms savaitėms iki rugsėjo pas visus atsirado ir motyvacijos, ir sugebėjimų – per dvi savaites darbai buvo baigti, sienos nutinkuotos, ištapetuotos, nudažytos ir t.t. Žinoma, viskas gavosi kaip iš tos dainos „sienos biški ch***votos, lubos biški p***avotos”, ir šiaip, visur buvo paslėpta p***alų, bet vistiek smagu, kad baltarankiai informatikai viską padarė patys.