Dr. Dainora Maumevičienė yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, atliekanti tyrimus mokslo grupėje „Kalba ir technologijos“.
Praėjo 2022-ieji metai, kurie buvo dedikuoti universitetams ir skirti Lietuvos Universiteto steigimo Kaune 100 metų sukakčiai paminėti, tačiau tikriausiai ne daug kas žinome, kad prieš 100 metų lietuvių kalbai taip pat pirmą kartą istorijoje buvo suteiktas valstybinės kalbos statusas. Todėl 100 metų sukaktį 2022-aisias šventė ir lietuvių kalba.
Nors visus 2022 metus vienaip ar kitaip atsigręžėme į praeitį, paminėdami pirmos modernios aukštosios mokyklos – Lietuvos Universiteto (LU) įsteigimą Kaune 1922 m., siekdami sužinoti daugiau, koks buvo LU, kuo ir kaip jis gyveno, ką iš jo paveldėjo dabartinis Kauno technologijos universitetas (KTU), verta atsigręžti ir į lietuvių kalbą bei kartu patyrinėti, koks buvo LU tarptautiškumo, identiteto, tautiškumo bei kalbos politikos prasme.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šios dvi sukaktys yra tarpusavyje nesusijusios, tačiau iš tiesų yra daug bendra tarp Lietuvos universiteto įsteigimo ir lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso įteisinimo. 1922-uosius galima sieti ne tik su pirmo modernaus universiteto įsteigimu Kaune, bet ir kalbos politikos formavimu, lietuvių kalbos standartizavimu ir lietuvių kalbos vartojimo visuose visuomenės sluoksniuose įtvirtinimo.
Kalbos politika pirmiausia yra siejama su bendra valstybės politika. Žinoma, tuo laikotarpiu ne daug buvo kalbama apie kalbos politiką kaip tokią, tačiau pirmųjų vyriausybių sprendimai, LR Seimo įstatymai ir nutarimai, publikuoti ir paskelbti laikinose Vyriausybės žiniose (leidžiamose lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų kalbomis), o kartu ir pirmojo modernaus universiteto – LU sprendimai, ir archyvuose saugomi dokumentai patvirtina tvirtą kalbos politikos formavimą ir lietuvių kalbos puoselėjimą bei jos vartojimo įtvirtinimą tuometėje valstybėje.
Sąlyčio taškų iš tiesų yra labai daug. Pirmiausia būtina prisiminti, kad pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas yra grindžiamas Tautų pavasario judėjimu, siejamu tautiškumu, lietuvybe ir identitetu, suvokiamu per lietuvių kalbą.
Todėl Lietuvos nepriklausomybės aktą pasirašiusieji po Nepriklausomybės paskelbimo siekė įteisinti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą ir įtvirtinti lietuvių kalbos vartojimą visose institucijose, veiklos srityse ir visuomenės sluoksniuose.
Lietuvių kalba iki tol per visą Lietuvos valstybės raidos istoriją niekada nebuvo vartojama kaip valstybinė, administracinė kalba. Elitas iki tol savo sluoksniuose taip pat ne visada vartojo lietuvių kalbą ir veikiau susibūrimuose kalbėdavo lenkų kalba.
Tam, kad lietuvių kalbos statusas būtų įtvirtintas, reikėjo ne tik politinių sprendimų, t. y. lietuvių kalbos vartojimo įteisinimo valstybiniu lygiu visose institucijose įstatymiškai, bet ir visuomenės susitelkimo ir sąmoningumo.
Dalis valstybės nepriklausomybės aktą paskelbusiųjų – pirmojo Seimo ir vyriausybės narių, visuomenės veikėjų, tarp kurių buvo daug kalbininkų, humanitarų, teisininkų, filosofų, žurnalų redaktorių ir vertėjų, buvo ir pirmojo modernaus LU Kaune įkūrėjų ir universiteto bendruomenės narių.
LU įsteigę žymūs veikėjai – elito dalis, rėmė Lietuvos valstybingumo idėją, grindžiamą lietuvybe, tautiškumu, suvokiamu per lietuvių kalbą ir jos vartojimą. Todėl natūralu, kad tuo metu įsteigtas Lietuvos Universitetas buvo įrankis, padedantis ne tik įtvirtinti lietuvių kalbos vartojimą, bet kartu ir išmokyti taisyklingos ir standartizuotos lietuvių kalbos.
LU statutas, kuris buvo išleistas lietuvių kalba su vertimu į anglų kalbą, nubrėžė lietuvių kalbos vartojimo universitete gaires, nustatydamas, kad studijos universitete yra vykdomos lietuvių kalba.
Tai ne tik atspindi bendrų tuometės vyriausybės politinių sprendimų įtvirtinimą tuometėje Lietuvos švietimo sistemoje ir moderniame universitete, tačiau siejasi ir su lietuvių kalbos vartojimo įtvirtinimu universitete, terminijos kūrimu ir vadovėlių rašymu lietuvių kalba. Kartu, privertė atsisukti ir į lietuvių kalbos žinias, nes ne visi universiteto dėstytojai ir studentai kalbėjo gražia taisyklinga lietuvių kalba ir ją mokėjo.
Viena to priežasčių buvo tai, kad ne visi aukštuomenės ir elito nariai mokėjo lietuvių kalbą ir savo aplinkoje ne visada ja kalbėjo. Paminėtina ir tai, kad kai kurie Lietuvos universiteto dėstytojai išsilavinimą buvo įgiję kitur, pavyzdžiui, Paryžiuje, Berlyne, Krokuvoje, Peterburge. LU statutas ir akademinis reguliaminas nusakė, kad dėstytojai privalėjo išmokti lietuvių kalbą per dvejus metus.
Studentai ne lietuviai taip pat turėjo išmokti lietuvių kalbą per dvejus metus ir jau nuo penktojo semestro studijuoti visus studijų programos dalykus tik lietuvių kalba. Iš visų stojančiųjų į Lietuvos Universitetą, buvo reikalaujama mokėti lietuvių kalbą. Tie, kurie studijavo etninių mažumų mokyklose ne lietuvių kalba, turėjo laikyti stojamąjį lietuvių kalbos egzaminą, specialiai sudarytoje komisijoje. Egzamino turinį nustatė Senatas.
„Svetimšaliams“ studentams, Senato nutarimu, lietuvių kalbos egzamino laikymas galėjo būti atidėtas ilgesniam laikui, tačiau studentai užsieniečiai, stojantys į universitetą, turėjo pateikti dokumentus ir jų autentiškumą patvirtinančius raštus, išverstus į lietuvių kalbą. Disertacijos taip pat buvo rašomos ir ginamos lietuvių kalba, bet, fakultetui sutikus, jos galėjo būti parašytos ir kita kalba.
Nors LU buvo lietuviškumo židinys, jame buvo gerbiamas ir puoselėjamas daugiakultūriškumas bei skatinamas kitų kalbų vartojimas. Jau pats faktas, kad Lietuvos universiteto Statutas buvo išleistas lietuvių kalba su puikiu vertimų į anglų kalbą atskleidžia tai, kad, nors ir aiškiai neįvardintas, tarptautiškumas buvo svarbi LU dalis.
Daroma prielaida, kad pagrindinis universiteto dokumentas – Statutas – buvo išverstas į anglų kalbą (kuri tuo metu nebuvo diplomatijos kalba) ne tik dėl poreikio skleisti žinias apie naują modernią aukštojo mokslo įstaigą kitoms šalims, bet ir dėl didelės lietuvių diasporos Amerikoje, kuri rėmė LU.
Analizuojant studentų skaičius, pastebėta, kad lietuvių kilmės studentai sudarė 67,4%, o 32% studentų buvo ne lietuviai: 26,2 % buvo žydų kilmės, 2,5 % lenkų, 1,6 % rusų ir kitų etninių grupių. Studentai, atstovaujantys skirtingas etnines grupes, buvo skatinami steigti asociacijas ar klubus. Susitikimuose jie bendraudavo savo gimtąja kalba, tačiau buvo reikalaujama, kad visi oficialūs dokumentai būtų pateikiami etninės mažumos ir lietuvių kalbomis.
Akademinės bendruomenės nariai taip pat aktyviai publikavo straipsnius, leido vadovėlius ir mokomąją medžiagą. Duomenys rodo, kad didesnė dalis produkcijos buvo publikuojama lietuvių kalba ir sudarė 64% visų publikacijų, tačiau buvo spausdinami straipsniai vokiečių (17%), rusų (14%), lenkų (2%), lotynų (1,3%), anglų (1,2%), prancūzų (0,7%) ir kitomis (latvių, ukrainiečių, italų, žydų) kalbomis.
Kartu LU buvo galima išmokti vokiečių, prancūzų, rusų, anglų, lotynų, hebrajų, graikų ir kitų kalbų. Tai įrodo, kad Lietuvos universiteto bendruomenė suvokė pirmiausia gimtosios – lietuvių kalbos bet ir kitų kalbų mokėjimo svarbą.
Taip pat archyviniai duomenys apie tuomečio Seimo dokumentus, nutarimus ir Lietuvos universitetą, jo kalbos ir lygiagrečiai vertimo politiką sudaro prielaidas ir galimybes tirti tuometį ir dabartinį Kauno miestą kaip vertimo (angl. translational) miestą istorinių vertimo tyrimų plotmėje, kuriame koegzistavo ir sąveikavo bei iki šiol sąveikauja lietuvių ir kitos (vokiečių, lenkų, ukrainiečių, latvių, totorių, žydų ir kt. ) kalbos.
