Valentinas Rajeckas – žymus mokslininkas, Lietuvos cheminės technologijos inžinierius, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys, Ukrainos technologijos akademijos narys, ilgametis Kauno technologijos universiteto (KTU, anksčiau vadinto Kauno politechnikos institutu, Aprangos ir polimerinių gaminių technologijos katedros dėstytojas (1962–1998) ir vedėjas (1975–1991), ilgametis KTU Avalynės ir siuvimo technologijos laboratorijos mokslinis vadovas (1975–1992), KTU senato narys (1992–2000).
V. Rajeckas gimė Šiauliuose 1930 m. gegužės 9 d. Leono ir Onos Rajeckų šeimoje. Jo tėvas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, mama – mokytoja. Turėjo jaunesnį brolį Raimundą, vėliau tapusį garsiu mokslininku, politiku, diplomatu. 1941 m. birželio 14 d. tėvas Leonas Rajeckas buvo areštuotas ir ištremtas į Norilską, kur žuvo 1943 m.
Vidurinę mokyklą, dabartinę Panevėžio J. Balčikonio gimnaziją, V. Rajeckas baigė 1948 m. sidabro medaliu ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Cheminės technologijos fakultetą. Studijuodamas V. Rajeckas aktyviai sportavo, žaidė lauko ir stalo tenisą, dalyvavo aukštųjų mokyklų spartakiadose. 1950 m. buvo išrinktas Kauno akademinio sporto klubo pirmininku. 1951 m. įkūrus Kauno politechnikos institutą (KPI), jis tapo pirmuoju KPI sporto klubo pirmininku. Aukštojo mokslo diplomą gavo 1956 m. ir po studijų dirbo odų ir avalynės pramonėje cecho meistru, cecho viršininku, įmonės vyr. inžinieriumi. Įgijęs solidžios gamybinės patirties, susidomėjo moksline veikla.
1959 m., išdirbęs gamyboje šešerius metus, V. Rajeckas įstojo į Maskvos lengvosios pramonės technologijos instituto aspirantūrą. 1962 m. baigęs aspirantūrą ir parašęs disertaciją, atėjo dirbti į KPI. 1963 m. Maskvos lengvosios pramonės technologijos institute apgintoje technikos mokslų kandidato disertacijoje būsimasis profesorius sprendė neišklojamų paviršių technologiškai optimalių, apytikslių išklotinių gavimo problemą. Tai susiję su avalynės, taip pat lėktuvų, laivų korpusų konstravimu ir medžiagų sąnaudų mažinimu. Jo pasiūlytas naujas išklotinių gavimo būdas vėliau kitų buvo panaudotas kuriant automatizuoto projektavimo (Computer-Aided Design – CAD) metodą.
Tęsdamas mokslinį darbą Kaune, pradėjo fundamentalius polimerinių medžiagų klijuotinių sujungimų stiprumo ir ilgaamžiškumo tyrimus. Šioje srityje dirbo ir jo pirmieji aspirantai. Su Jonu Liukaičiu, panaudodami optinius metodus, tyrė įtampų koncentraciją deformuojamuose klijuotinuose sujungimuose, su Monika Magdalena Batisiene – atmosferinių veiksnių įtaką klijuotinių sujungimų, suklijuotų polichlorpreniniais klijais, stiprumui. Plėtojantis avalynės pramonei, atsirandant naujoms medžiagoms, vis labiau įdiegiant detalių priklijavimo metodus, aktualia problema tapo klijuotinių sujungimų stiprumo savybių prognozavimas, optimalių klijų receptūrų paieška. Kartu su Leonu Narkevičiumi V. Rajeckas [S1] sudarė lygtis, kuriomis apibūdinamas klijuotinių sujungimų stiprumas ir ilgaamžiškumas. Buvo rasti dėsningumai, kuriems paklūsta cikliškai varginamų ir varginamų su poilsio pertraukomis klijuotinių sujungimų tvarumas. Su Vidmantu Povilu Pekarsku tyrė apibendrintųjų kreivių metodo tinkamumą prognozuojant klijuotinių sujungimų stiprumą ir ilgaamžiškumą, gaminių ir bandinių stiprumo sąryšį.
Darbai pasižymėjo originalumu ir naujoviškumu, buvo pristatyti įvairiose konferencijose. Visi iki tol gauti rezultatai buvo apibendrinti V. Rajecko daktarinėje (habilituoto daktaro) disertacijoje „Medžiagų, naudojamų odos gaminiuose, klijuotinių sujungimų stiprumo prognozavimo pagrindai”, kurią jis 1972 m. apgynė Maskvos lengvosios pramonės technologijos institute.
1975 m. V. Rajeckas pradėjo vadovauti Aprangos ir polimerinių gaminių technologijos katedrai (tuo metu ji vadinosi Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedra) ir tapo Polimerinių gaminių mokslo laboratorijos (tuo metu ji vadinosi Avalynės ir siuvimo technologijos žinybinė laboratorija) moksliniu vadovu. Tais pačiais metais V. Rajeckui suteiktas mokslinis pedagoginis profesoriaus vardas. Katedros vedėju V. Rajeckas dirbo iki 1991 m., o laboratorijos moksliniu vadovu – iki 2000 m.
V. Rajeckas darbo rezultatus diegė pramonėje, kurią jau gerai buvo pažinęs. Jam vadovaujant 1975 m. buvo sukurta Lietuvos avalynės pramonės kompleksinio produkcijos gerinimo programa, kuri iki 1985 m. buvo praktiškai įgyvendinta, o „Lituanikos“ fabrike suprojektuotas ir pradėjęs veikti firminės avalynės cechas tapo pavyzdžiu visai SSRS avalynės pramonei. Profesoriaus sukurti nauji klijai ir klijavimo technologijos buvo plačiai įdiegtos ir tebėra efektyviai naudojamos ne tik buvusioje SSRS, jo darbai, jau nuo 1976 m. palankiai vertinti JAV, Vokietijoje ir kitur, tapo klasika.
Praktinius darbo rezultatus prof. V. Rajeckas visada siekdavo pagrįsti fundamentinių tyrimų išvadomis. Mokslinei veiklai jis būrė ne tik savo srities specialistus, bet ir matematikus bei chemikus. Už darbų ciklą „Polimerinių medžiagų klijuotinių sujungimų stiprumo prognozavimo metodų sukūrimas“ profesoriui su bendraautoriais 1995 m. skirta Lietuvos mokslo premija.
V. Rajeckas parengė 25 technikos mokslo kandidatus (dabar daktarus), aštuoni iš jų buvo iš tuometinių SSRS respublikų ir dabar sėkmingai dirba savo dabar nepriklausomose šalyse.
Savo darbo rezultatus aktyviai skelbė mokslinėje spaudoje. V. Rajeckas yra šešių knygų, 28 išradimų, daugiau nei 300 mokslinių straipsnių autorius ir bendraautoris. Iš knygų trys monografijos išleistos JAV, viena monografija ir du vadovėliai – Maskvoje. Ilgą laiką buvo įvairių mokslo tarybų Maskvoje, Kijeve, Rygoje narys. 1975–1990 m. – to meto prestižinio žurnalo „Izvestija vuzov. Technologia liogkoj promyšlennosti“ redakcinės kolegijos narys. 1995 m. įsteigė KTU ir Lietuvos MA mokslinį žurnalą „Medžiagotyra“, buvo jo vyriausiuoju redaktoriumi.
1976 m. Maskvoje išleista profesoriaus monografija „Odos avalynės medžiagų klijuotinių sujungimų mechaninis stiprumas“ (rusų kalba). Jo darbo rezultatai publikuoti 1982 m. JAV išleistoje kolektyvinėje monografijoje („Slėgiui jautrių klijuotinių technologijų žinynas“ („Handbook of Pressure-Sensitive Adhesive Technology“, 1989 m. – II leidimas). Profesorius suformavo odos gaminių cheminės technologijos kaip mokslinio dalyko pagrindus ir juos išdėstė kolektyviniuose vadovėliuose aukštosioms mokykloms: „Odos gaminių technologijos praktikumas“ (su kitais, 1981, rusų kalba) „Odos gaminių technologija“ (2 dalys, su kitais, 1988, rusų kalba).
Nuo 1982 m. prof. V. Rajeckas – JAV Adhezijos mokslinės draugijos narys, 1983 m. stažavosi ir skaitė paskaitas JAV universitetuose, taip pat skaitė paskaitas Sofijoje (Bulgarija), įvairių buvusios SSRS miestų aukštosiose mokyklose.
1990 m. prof. V. Rajeckas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, nuo 2011 m. – LMA narys emeritas. 1996 m. išrinktas Ukrainos technologijos akademijos nariu.
Prof. V. Rajeckas ilgą laiką buvo Lietuvos vyriausybinių įstaigų mokslinių-techninių problemų tarybų narys, jų sekcijų pirmininkas, jam buvo suteiktas Nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
Akad. V Rajeckas buvo labai darbštus, reiklus sau ir bendradarbiams, gerbiamas studentų ir aspirantų. Darbas užėmė beveik visą profesoriaus laiką ir dėmesį. Atsipalaidavimui turėjo hobį – rinko pašto ženklus. Taip pat neapleido sporto, kiekvieną dieną pradėdavo mankšta, žiemą mėgdavo slidinėti.
Mokydamasis Panevėžio J. Balčikonio gimnazijoje kartu su klasės draugais, iš kurių daugelis tapo žinomais Lietuvoje žmonėmis, leido humoristinį sienlaikraštį, kurį visi pasirašinėjo slapyvardžiais. V. Rajecko slapyvardis buvo Graf Bolefuck. Gimnazijoje rusų kalbos mokytoja dirbo ir V. Rajecko mama Ona Rajeckienė, kurią mokiniai labai mylėjo ir, jau nebedirbančią mokykloje, kasmet su gėlėmis sveikindavo mokytojų dienos proga.
V. Rajeckas turėjo meninių, dizainerio gabumų – jo aštuntame dešimtmetyje piešti batų modeliai moderniai atrodo ir dabar.
Lietuviškojo Kristijano Lubutino (Christian Louboutin, stiletų kūrėjas) – Valentino Rajecko avalynės eskizai
Buityje dirbo „vyriškus“ darbus. Pavasarį kalkėmis balindavo medžių kamienus, rudenį rinkdavo sode užderėjusius obuolius, prižiūrėjo savo automobilį. Labai mylėjo gyvūnus, ypač rūpinosi katėmis, kurių turėjo ne vieną.
Jaunystėje V. Rajeckas mėgo keliauti. Vienoje kelionėje po Kaukazo kalnus sutiko gražią latvaitę Laimą Jekabsonę, su kuria vėliau sukūrė šeimą ir užaugino dvi dukras – Iloną ir Inesą.
Tekstą ir iliustracijas pateikė LMA nario Valentino Rajecko dukros, LMA Organizacinio skyriaus papildymai
